Autorius: saulius89

Įvyko pirmasis LKL grandų mūšis. Kaip ir laukta – įtemptas, kupinas emocijų ir netikėtumų, to, ko tikėjomės mes visi. O varžybų scenarijus – gal net įspūdingesnis nei mes tikėjomės. Pradžia – kaip ir laukta – rytas žaidžia per priekinę liniją- Aroną Baynesą bei Kenaną Bajramovičių, žinodami, kad Žalgirio priekis šį sezoną ne visada „atstovėdavo“, Žalgiris – taip pat savo stiliuje – komandą traukia „mažiukai“ – Marcusas Brownas, Mantas Kalnietis, bei kiek netikėtai pasirodęs Adas Juškevičius.

Visgi vilniečių žaidime ryškėti ima kietoka gynyba, dar kitaip žinoma „jei bauduojam, tai bauduojam“. Agresyvus ir puolimas – Donatas Zavackas skeryčiodamasis alkūnėmis įvažiuoja į Travisą Watsoną, pastarajam varžybos – baigtos. Po pertraukos ryžtingai nusiteikę Vlniaus klubo žaidėjai, daugiausia Bajramovičiaus, Bjelicos ir Gecevičiaus pastangomis mažina skirtumą iki pavojingai mažo atstumo – vos 2 taškų. Brownas ir Begičius – taip pat „out“, o dar daugiau nei kėlinys žaidimo, regis, viskas – ryto rankose.

Keičiasi sudėtis, bet žaidimas iš ryto pusės netampa nei geresnis, nei švaresnis – Klimavičius dėjimo metu taip stumiamas, kad nusileidžia tiesiai ant nugaros, o žiūrovų mintyse – trauma. Vis dėlto, panašu, jog žalgiriečio šiandien negalėjo sustabdyti net toks žaidimas – likęs vienintelis kauniečių aukštaūgis neįtikėtinai atstovėjo praktiškai visas rungtynes ir patvirtino savo, nuolat tobulėjančio žaidėjo reputaciją. Jo dėka Žagirio žaidimo kreivė nesmigo žemyn, o Rimas Kurtinaitis buvo privertas priimti, atrodytų nelogišką sprendimą – žaisti su 4 mažesnio ūgio žaidėjais bei vienu aukštesniu, daugiausia Kenanu Bajramovičiumi, nes gynyboje prieš Artūrą Milaknį ir Dainių Šalengą Rytas kitaip paprasčiausiai nespėdavo.

Pabaiga netikėta – nukraujavęs Žalgiris švenčia užtikrintą pergalę 90:77. Skirtumas -13 taškų. Tačiau Rimą Kurtinaitį sunervino ne skirtunas, nepatiko Dainiaus Šalengos tritaškis likus kelioms sekundėms. Patarimas vilniečių klubo strategui – išsimiegoti ir pasižiūrėti varžybų įrašą iš naujo – Dainius Šalenga demonstratyviai ranka rodė: “negalim kamuolio laikyti iki galo“, - nes tarp likusio laiko iki varžybų pabaigos ir žalgiriečių atakos – 2 sekundžių skirtumas. Sprendimas – pilnai protu suvokiamas ir pateisinamas, deja, Kurtinaitis, kaip jam būdinga, pasikarščiavo ir pasakė daugiau nei reikėjo.

Galbūt treneris nusiramins peržiūrėjęs varžybas, pamatęs kaip „gražiai“ rusų kalba su teisėjais bendrauja Stepas Babrauskas, kaip niekada prie varžovo neprisiliečiantis ir nuolat teisėjų skriaudžiamas Donatas Zavackas prisirenka pražangų. Galų gale geriausiai trenerio principus atspindi spaudos konferencija, kurios pusę jis skyrė Dainiui Šalengai. Iš tiesų gražu, kaip ir pabaigoje pasakyta mintis: ,,Mes niekada nepuolame prieš Marijampolę, kai lieka penkios sekundės“. Pagrįsti šiai minčiai priminsiu vilniečių metimą pirmosiose pusfinalio rungtynėse į Utenos „Juventus“ krepšį, iš tiesų, pirmavote „kukliu“ 47 taškų skirtumu ir atakuoti paskutinę sekundę buvo tiesiog būtina. Gerai, kai pralaimėjus galima sau pasakyti: ,, Bet mes žaidžiame garbingai...“