2010-03-27 Sabonis, kuris nespėjo tapti perspektyviu
Autorius: Varnasx
Kylančia žvaigžde Sabonio niekas nevadino. NESPĖJO. Į šlovės viršūnę Sabonis ne užlipo, o užskrido vienu sparnų mostelėjimu. Jam buvo truputį daugiau 17 metų jis debiutavo SSSR čempionate, jam nebuvo 18 kai jis jau debiutavo Pasaulio čempionate. Nei vienas krepšininkas taip greit nepakilo iš klubinės komandos į rinktinę.
Kiekvienas, kuris pirmą kartą pamatydavo žaidžiantį Sabonį iškart pavadindavo jį žvaigžde, ir ne tik žvaigžde, o krepšinio burtininku. Krepšininku dievo sukurtu.
1986 m. Po Pasaulio čempionato Sabonis buvo įtrauktas į visus čempionato penketukus, kokius įmanoma, taip pat pripažintas geriausiu vidurio puolėju ir vienu iš geriausių čempionato žaidėju. Atėjusiems pirmąkart į rungtynes, kuriose žaizdavo Sabonis, sunku būdavo susigaudyt jo amplua.
Centras - pats aukščiausias komandos žaidėjas, pamatom patį aukščiausią, tai jis ir yra centras. Matom, kaip centras neskubėdamas perbėga aikštelę, atsistoja nugara į lentą ir laukia kamuolio, iš savo posto ilgai nepasitraukdamas. Su Saboniu viskas buvo sunkiau. Pagal ūgį jis lygtai ir centras. Bet kažkas trukdė tuo įsitikinti iki galo.
Pirmiausia jokio pastovumo jo veiksmuose nesimatė. Jis aikštelėje ne vaikščiojo, o bėgiojo, kaip gynėjas arba puolėjas. Nors ir būdavo žinoma dažnai po krepšiu , dažniau už bet kokį kitą žaidėją, bet per daug ilgai ten neužsistovėdavo, neturėdavo jis kantrybės visąlaik stovet po krepšiu.
Jis nuostabiai perduodavo kamuolius, kas dar daugiau išmušdavo iš vėžių, kad jis centras. Aišku, juk nuo seno nusistovėjusi tradicija, centras ne pasuoja, o tik meta į krepšį ir kovoja dėl kamuolių. Sabonis perduodavo kamuolius į kairę ir dešinę, netgi kai varydavosi kamuolį. Ne, čia ne klaida, Sabonis, atkovojęs kamuolį, ne vieną kartą jis pat jį varydavosi.
Na ir koks jis po viso to CENTRAS, po visų bėgiojimų po aikštelę, driblingų ir pasų. Neeee Sabonis elgėsi, kaip centras visai nesolidžiai, neteisingai, netipiškai. Ir ko gi jo mokė tam Kaune. Centras turi tik mesti, o jis mat žaisti užsimanė.
Didžiuma centrų (žaidėjai aukštesni 210) būdavo randama jau ištysusių, kurie jau pradėdavo žaisti solidžiam amžiuje, juos jau vėlu būdavo mokyti. Juos jau tempdavo išmokt priimti pasa ir mesti į krepšį. Pritempdavo statydavo po krepšiu, kur jie ir nešdavo savo sargybą. Taip krepšinyje atsirado siauros specializacijos žaidėjai, metimas į krepšį ir kova del kamuolio, kurių privalumas buvo matuojamas centimetrais.
Bet buvo ir aiškiaregių, kurie sakė, kad būti aukštesniu, tai nereiškia būti geresniu, jie spėjo, kad su laiku visi pranašumai matuojami centimetrais bus nukirsti tais, kurių ūgis gal ir žemesnis, bet mokančiais žaisti. Ir tada komandos kuriose žaidžia 4 ir vienas tiktai meta į krepšį, pralaiminės komandoms, kuriose žaidžia visi penki žaidėjai.
Bet vis sekė pergalė tų komandų kuriose žaidė 4 universalai ir penktas žaidejas siauros specializacijos centras. Lygtai ir teisingai spėjo aiškiaregiai, bet negalėjo savo spėjimų įrodyti. Pirmieji aukštaūgiai nebuvo mokomi bėgioti, šokinėti, juo labiau driblinguoti ir pasuoti - nemokino, nes į pasimatymą su krepšiniu jie atėjo stipriai pavėlavę. Vėliau aukštaūgius, kuriuos dar buvo galim kažko išmokyti, nemokino, taip sakant kam mokint jei ir taip gerai, kaip buvo iki šiol.
Nepatenkinti buvo žiūrovai, kodėl krepšinio spektaklio metu vaikšto statistas ir aukščiausios klasės artistai stengiasi jį aptarnaut Ir kada jau atrodė, kad aukštaūgių mada, kurie mokėjo tik mesti ir kovoti dėl kamuolio niekada nesibaigs pasirodė ARVYDAS SABONIS, kuris žaidžia krepšinį. Kokiom krepšininko savybem labiausia apdovanotas Sabonis sunku nustatyt ir iš vis ar kas galėtų nustatyt???
Perdavimas - dėl ko Sabinis jaučia malonumą. Ir Sabonis ir tie kurie buvo rungtynėse ir mate jo pasus. Buvo pravesta apklausa, tarp trenerių, žaidėjų, teisėjų: Kuris iš krepšininku kada tai žaidusių ir dabar žaidžiančiu gali pasigalynėti su Saboniu perdavimais???
Vienintelis kuris vos vos aplenkė Sabonį buvo Valdis Valters, bet jis juk yra įžaidėjas, jam ir privalu perdavimus atlikinėti. Reikėtų sukurti filmą "Sabonio perdavimai " kuris manau negreit pasentų, o gal ir nepasentų, jį su malonumu ir iš jo mokytusi, jaunieji žaidėjai visų busimųjų pozicijų. Taip pat jai gėrėtusi ir visi žiūrovai.
Labai dažnai būdavo, kai Sabonis galėdavo sužaist ir atsargiau, arba susilaikyt nepasavęs. Tačiau jo pasai būdavo aštrūs po kurių žaidėjui tereikėdavo įmesti į krepšį, arba priešininkui prasižengti, kai Sabonis gaudavo kamuolį laikydavo įtampoje visą priešininkų komandą nežinioje, ką jis padarys.
Apie Sabonį būtų galima pasakyti, kad jis nerizikuoja, kai nėra galimybės rizikuoti, o kai nėra galimybės jis ją suranda. Pasas, krepšinio stebuklas, tai tikslumas, rizika ir netikėtumas, skirtingai nuo metimo, kuris beveik visada nebūna netikėtas, aštrus pasas visada būna netikėtas. Taigi pasuojantis turi būti apskaičiuotas ir audringo charakterio.
Kas dėl apskaičiavimo į priekį veiksmo, jokių neatitikimų nesimato. Kaip pas šachmatininką apskaičiuojami keli ėjimai į priekį. Su temperamentu viskas priešingai. Nei degančio žvilgsnio, nei garsių vadovavimo šūksnių, pats paprasčiausias ramumas, abejingumas, greičiau flegmatiškumas, štai ką galim pamatyt Sabonio veide pačiais įtemčiausiais rungtynių momentais. Saboniui šypsojosi sėkmė. Sėkmė - labai malonu, bet pastoviai ja tikėti pavojinga. Net ir tribūnų susižavėjimas galėjo jam atlikti bloga paslaugą.
Niekas taip neįtikina savo teisingumu, kaip minios pripažinimas. Bet vyko rungtynės po rungtynių, bet panašu, kad Sabonį pamilo sėkmė ir ji nenorėjo skirtis su Saboniu. Buvo panagrinėta viską žinanti Sabonio statistika ir ką gi rizikuojantis Sabonis praranda kamuolius ne dažniau, negu tai leidžiama įžaidėjams, netgi rečiau. Taigi rizika kintamas dydis, tai kas atrodo pavojinga, kai kada tampa patikima.
O sėkmės prijaukinimas - tai jau meistriškumas. Būtų galima nenustebti pamačius Sabonį dažnai duodantį stogus, bet jis šitai retai darydavo. Kad Sabonis puikus "valytojas' tuo niekas neabejojo. Beveik visi kamuoliai neįmesti į komandos krepšį tapdavo jo. Bet stogus duodavo retai, buvo manoma, kad bijodamas kontaktines kovos, stengdavosi jos išvengti. Bet to nenorėti jam buvo pateisinama priežastis. Krepšinyje kontaktai baudžiami pražangom ir jis žinodamas koks yra svarbus komandai į tai nesiveldavo nenorėdamas padaryti savo klaidą , ar teisėjas padarys klaidą. |