Autorius: Refresh

Lietuva - tai vos daugiau nei tris milijonus gyventojų turinti valstybė. Tačiau šią šalį žino daugelis krepšinio mėgėjų. Ir dauguma jų prisibijo lietuvių, nes žino, kad būtent krepšinyje yra mūsų jėga.

O viskas prasidėjo seniai, tais gūdžiais 1937-ųjų vakarais, kuomet Lietuva buvo pakviestą į antrąjį Europos krepšinio čempionatą. O ir pakviesta tik dėl dalyvių trūkumo. Visi manė, kad Lietuva liks paskutinė, patys lietuviai nieko nesitikėjo, tačiau mūsų rinktinė pateikė stebuklą ir laimėjo auksą. Komandos lyderiai buvo ką tik iš JAV grįžę išeiviai – Pranas Talzūnas ir Feliksas Kriaučiūnas, kurie dabar mažai kam žinomi, būtent šie krepšininkai 1937-iais buvo išrinkti į simbolinį Europos krepšinio čempionato simbolinį penketuką.

„Negaliu net nusakyti, kiek daug džiaugsmo Lietuvai suteikė ši pergalė, ja džiaugėsi net tie kurie nemėgo krepšinio“, - sakė Vilius Varakojis, čempionato liudininkas ir prieškario krepšininkas.

Pirmas žaidėjus su ašaromis akyse sutiko legendinis dainininkas Kipras Petrauskas. Žemyno čempionai iš Latvijos grįžo specialiu traukiniu. Juos visose stotelėse nuo Joniškio iki Kauno sveikino daugybė žmonių.
A.Stonkaus knygoje „Lietuvos krepšinis“ teigiama, kad būtent tais metais prasidėjo tikras krepšinio bumas Lietuvoje. Šią sporto šaką ypač pamėgo moksleiviai, pradėtos kurti aikštelės visur, kur tik įmanoma.

Laimėję šias pirmenybes, Lietuviai gavo teisę rengti kitą krepšinio čempionatą. Lietuvos krepšinio sostinėje Kaune nedelsiant buvo imta statyti nauja arena – Sporto halė, ši salė buvo statoma dieną ir naktį. Tokio dydžio arenos Europoje dar niekas nebuvo matęs. Ji tapo tikra krepšinio Meka. Dar vieno išeivio Prano Lubino vedini lietuviai laimėjo dar vieną čempionatą, taip pasauliui parodydami, kad mes esame krepšinio tauta.

Vėliau sekė 50 metų okupacija, tačiau tai nepražudė mūsų meilės krepšiniui, jos metu užaugo daug garsių SSRS atstovavusių mūsų krepšininkų, tokių kaip 1972 metų olimpinis čempionas Modestas Paulauskas. Kiek vėliau buvo išugdytos tokios žvaigždės kaip Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Šarūnas Marčiulionis, būtent šie žaidėjai 1988-iaisiais SSRS rinktinei Seulo olimpinėse žaidynėse padėjo iškovoti aukso medalius ir buvo tos komandos lyderiai.

1990-iais Lietuva išsivadavo iš Sovietinės okupacijos. Užteko tik dviejų metų, kad mūsų krepšininkai susiburtų į vieningą kumštį dalyvauti olimpinėse žaidynėse Barselonoje. Nors niekas daug iš Lietuvos nesitikėjo, krepšininkai pateikė dar vieną staigmeną ir iškovojo bronzos medalius (apie šią pergalę jau yra kuriamas filmas pavadinimu „Another Dream Team“). Šis pasiekimas tik parodė, kad Lietuva ir po okupacijos viena stipriausių pasaulio valstybių krepšinyje.

Praėjus trims metams A.Sabonio, Š.Marčiulionio, Artūro Karnišovo vedama mūsų rinktinė  jau žaidė Europos čempionato finale, kuriame dėl, labai prasto ir šališko teisėjavimo turėjo pripažinti Jugoslavijos rinktinės pranašumą. Daugeliui finale Atėnuose teisėjavusio amerikiečio Toliverio pavardė tapo prasčiausio bei šališkiausio arbitro sinonimu.

Dar po metų Lietuvos nacionalinė komanda pakartojo savo pasiekimą – iškovojo olimpinę bronzą Atlantoje. Po šios pergalės rinktinės treneris Vladas Garastas pareiškė, kad kažko panašaus mums teks laukti ne vieną dešimtmetį.

Kitų medalių teko laukti ne taip ir ilgai. Jau kitoje olimpiadoje  Sidnėjuje visiškai pasikeitusi ir Jono Kazlausko treniruojama mūsų rinktinė žaidė su JAV ekipa turnyro pusfinalyje ir tik dviejų taškų skirtumu turėjo pripažinti amerikiečių pranašumą. Tose rungtynėse vienas metimas galėjo nulemti viską, deja, Šarūno Jasikevičiaus mestas kamuolys tikslo nepasiekė. O mažajame finale vėl buvo parklupdyti, regis, net nesitikėję laimėti australai. Tuomet suskambėjo iki šiol ir į pergales vedantis, ir su pralaimįėjimais susitaikyti padedantis Marijono Mikutavičiaus sukurtas mūsų šalies sporto himnas "Trys milijonai".

Taip pat negalima pamiršti dar vienos istorinės pergalės krepšinio aikštelėje. Tai - Kauno „Žalgirio“ pergalė Eurolygoje 1999 metais iškart po prieš sezoną iškovotos Europos taurės. Po šių pergalių krepšinio populiarumas šalyje tik augo ir augo, visos krepšinio mokyklos buvo užpildytos įvairiausio amžiaus vaikų, jos nebeturėjo vietų treniruoti visiems norintiems jaunuoliams.

Ir pagaliau auksas! Lietuviai po tragiško pasirodymo 2001-iais Turkijoje nebuvo laikomi favoritais, tačiau Antano Sireikos treniruojama mūsų rinktinė nepralaimėjo nė karto ir tapo Europos krepšinio čempione. Tai pagaliau įvyko, tai ko laukėme 64 metus. Visa Europa negalėjo atsižavėti ir vieninga kaip kumštis mūsų komanda ir geriausiais pasaulyje sirgaliais, nuo kurių sukeltos audros "Lietuva!!! Lietuva!!!" drebėjo Stokholmas bei visi mūsų šalies miestai, miesteliai ir kaimai.

2007-iais Europos čempionate Serbijoje buvo iškovota bronza, kiek vėliau 2009-iais Lenkijoje sekė tragiškas rinktinės pasirodymas, tačiau lietuviai tokių nuopuolių turėjo ne vieną ir visus kartus atsitiesdavo, todėl atsities ir šį, tačiau, kiek laiko praeis, ir ar Lietuva spės paruošti jaunuosius krepšininkus 2011-ųjų Europos krepšinio čempionatui kuris vyks Marijos žemėje, dar nežinia.

Bet galime būti tikri: trys milijonai visada kels baimę varžovams bei pagarbą visam krepšinio pasauliui.